Akcija „Apkabinkime Žemę“ birželio 9d., 2012 Kaune Santakos parke

Mūsų susitikimas Kaune praėjo puikiai. Nors susirinko mūsų ir nedaug, bet buvo smagu.

Kaip susitikimo „organizatorė“ vėliau gavau nemokamą Žalią kokteilį nuo susirinkusiųjų.

 

Jau berenkant šiukšles aplankė ramybė, tais momentais kažkoks įdomus būna ryšys su Žeme,

man visada viduje palengvėja, širdis atsiveria: jaučiu, kad fizinis kūnas renka šiukšles, o Siela bendrauja su Žeme.

Tais momentais pradedu kitaip matyti – tikriau, atsiveria žolės įvairovė, kiekvienas šapelis pasidaro unikalus, mielas – esu jam dėkinga.

Tada pajaučiu ir Žemės kvapą, alsavimą. Pagal tai, kaip jaučiuosi tais momentais, nesuprantu, kodėl taip retai aš tai darau.

 

Palaiminom vandenį , šnekėjomės su juo, kiekviena paieškodama savyje kiek galima tikresnio bendravimo.

Mokėmės tikrumo, tyrumo, džiugumo iš tekančio vandens, jis tapo mūsų draugas, mūsų mokytojas.

Nemunas ir Neris mūsų vaizduotėje pasipuošė plaukiančiais lotosais, vaivorykščių tiltais nuo vieno upės kranto iki kito, po kuriais besišypsančios fėjos suposi ant sūpynių, iš to džiaugsmo žuvytės šokinėjo virš vandens. Ir visi buvo tiesiog laimingi.

Visa tai buvo taip tikra, kad mes tęsėme ir tęsėme būti tame, kojas pamerkę į vandenį; tai buvo tas pasaulis,  kuriame nebuvo žodžio šiukšlės. Jį ištarus iškart iškilo klausimas: „O ką tai reiškia ?“ 

 

Žemės apkabinimas. Kai tik susirinkom, kiekvienos paklausiau:  „Ar padėsi man apkabinti Žemę?“

Atsakymas  „Taip, padėsiu“  iš kiekvienos buvo toks šiltas ir atliepiantis, kad kai po kurio laiko susikibome už rankų, mūsų ratelis iškart skleidė meilę.

Stovėjom, lingavom ir nereikėjo nei žodelio, mes tik penkios, o Žemė buvo mūsų glėbyje.

Kilo tokia mintis, o jei paklaustume praeinančiųjų, ar jie mums padėtų apkabinti Žemę, ką jie atsakytų.

Pasvajojau, kad ir kiek mūsų susitiktume Žemės apkabinimui, jei kiekvienas dar iš aplinkos surastume po vieną praeivį, kuris sutiktų prisijungti, tų, kurie apkabina, būtų jau dvigubai daugiau.:)

Ši idėja mums pavyko:).

Vienu metu prie mūsų prisijungė pagyvenusių lenkų porelė; labai šiltai ir geranoriškai priėmę šią idėją.

Mūsų lūpose skambėjo:  „Žeme, mes mylim tave“.  Jų lūpose :  „Ziemia, kochamy cię“.

Pasiūlėm jiems kartu su mumis, įsivaizduoti, kad mes septyniese ir esam ta žmonija, kuri apkabinusi Žemę. Visa ką darėme jie priėmė labai nuoširdžiai ir su meile.

Atminimui dar mus susikabinusias nusifotografavo.

Mes likome stovėti, linguoti, šypsotis, mylėti …

 

Pakalbinom pro šalį einančias dvi poreles. Pasidalinau, kad turim idėją apkabinti Žemę, kad tai, ką darome dabar,  tai kaip mini Žemės apkabinimas, ir tikim, kad vieną dieną taip gali susikabinti ir daugiau žmonių, netgi tiek daug, kad išties apkabintume Žemę.

Paklausiau: „O jūs mums padėsit apkabinti Žemę ?“ Ir, mūsų džiaugsmui, jie sutiko, rodės kaip seni pažįstami, stojo kartu su mumis į ratą.

Kartu prisiminėm ir Baltijos kelią, kaip puikų pavyzdį žmonių vienybės. Pasidalinom ir tuo, kad šiuo metu tokia pati akcija, vyksta ir Klaipėdoje; kad mūsų, dabar susikabinusių už rankų ir taip išreiškiančių meilę, Žemėj esam ne tik mes…

Ir kad jų prisijungimas prie mūsų yra ta viltis, kad mes ir vėl galime sukurti tą žmonių vienybę, kaip tada prie Baltijos jūros…

Iš kiekvieno, naujai prisijungusio, į skambančius žodžius : „Žeme, mes mylim tave“ išgirdom tvirtus PRITARIAM.

… mums be galo buvo džiugu ir mes toliau likome stovėti, linguoti, šypsotis, mylėti…

AČIŪ VISIEMS DALYVAVUSIEMS

 

P.s.  Atsiprašau, bet mūsų akcija liko užfiksuota tik lenkų turistų fotoaparatuose;

bet tikiu mes pasitaisysim

 

Nuoširdžiai, Kristina